Užduokite klausimą

„Lietuvos policija – prieš ir po 20 metų“

Jau beveik tapo tradicija, kad Policijos dieną lydi nemažai šventinių renginių. Gal per šį maratoną išleidote iš akių, nespėjote, o gal tiesiog neturėjote galimybių užsukti į vieną iš jų – spalio 1 d. Seime surengtą konferenciją „Lietuvos policija – prieš ir po 20 metų“, skirtą policijos atkūrimo 20-mečiui. Kadangi renginys tikrai vertas dėmesio, į jį atvyko ir „Ekskomisarų biuro“ valdybos pirmininkas Petras Liubertas, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos generalinis komisaras, jo žvilgsnis „iš vidaus“ į tai, kas vyko Sąjūdžio laikais, ypač turėtų „užkabinti“ jaunesnius ir jauniausius kolegas, prieš 20 metų trynusius mokyklos ar universiteto suolus, ir daugiausia iš spaudos ar televizijos sužinodavusius apie tai, kas vyksta.

Nepriklausomybės atkūrimo aktą kartu su visais Lietuvos žmonėmis džiaugsmingai priėmė didžioji dauguma šalies vidaus reikalų sistemos pareigūnų ir darbuotojų.
Jaunai, trapiai valstybei ypatingai reikėjo apginti Atkuriamojo Seimo deklaruotą laisvę. Natūralu, jog neturint savo kariuomenės, kitų gynybinių struktūrų, valstybės vadovų ir žmonių žvilgsniai nukrypo į vidaus reikalų sistemą, kaip vienintelę tuomet ginkluotą ir drausmingą jėgą. Juk didžiąja dalimi nuo milicijos, Vidaus reikalų ministerijos apsisprendimo priklausė: ar atlaikys ką tik paskelbta Lietuvos Respublika bręstantį proimperinių jėgų galingą kontrpuolimą.
 
Siekiant išsaugoti sistemos vieningumą ir lojalumą, 1990-ųjų kovo 21 d. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis pasirašė Vidaus reikalų ministerijos inicijuotą kreipimąsi į vidaus reikalų įstaigų darbuotojus. Šis dokumentas, pagrįstai laikomas istoriniu, suvaidinusiu svarbiausią vaidmenį vidaus reikalų sistemoje, užkirto kelią galimoms provokacijoms ir priešiškai propagandai, kad milicija naujai valdžiai nereikalinga.
 
Kreipimesi sakoma, „jog kiekvienas Respublikos pilietis, nepriklausomai nuo tautybės ir pasaulėžiūros… labai reikalingas valstybei“.
Beje, šiame kreipimesi duotų pažadų vėliau ir ypač pastaraisiais metais nebuvo paisoma.
 
Ne iš gero gyvenimo šiandien stovi policininkų-badautojų palapinės, rengiamos kitos protesto akcijos.
 
 
Ne mažiau svarbus tuo metu buvo kovo 23 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos“, kuriuo buvo numatyta šalies vidaus reikalų sistemą finansuoti iš Lietuvos biudžeto. Tačiau šis nutarimas nebuvo įgyvendintas ir Lietuvos VRM iki 1991-ųjų buvo finansuojama iš TSRS. Finansinės, materialinio aprūpinimo, ginkluotės priklausomybė nuo Maskvos iš pašaknų kirto Lietuvos VRM savarankiškumui. Finansavimas iš TSRS buvo oficialus pagrindas aukštiems pareigūnams nuolat lankytis Lietuvoje, neva aiškintis padėtį Vidaus reikalų ministerijoje, grasinti nutraukti finansavimą.
 
Antra vertus, tai davė dingstį įtarinėti Vidaus reikalų ministerijos vadovybę žaidimu dviem frontais. Kai kurie šalies politikai pasimėgaudami Lietuvos miliciją vadino „raudonąja“, kontaktus su maskviečiais traktavo kaip „sėdėjimą ant dviejų kėdžių“.
 
Apie aplinką, kurioje teko dirbti Vidaus reikalų ministerijai, liudija nepilnas sąrašas 1990-ųjų kovo įvykių:
TSRS desantininkai užima Lietuvos kompartijos CK rūmus, partinės mokyklos, politinio švietimo namus; vidaus kariuomenė užgrobia archyvą;
Įvedama komendanto valanda, šalies keliuose patruliuoja kariškiai, vykdomos įvairios provokacijos. Pavyzdžiui, kovo 17 d. Šiauliuose sulaikant buvo nušautas čia dislokuoto karinio dalinio girtas majoras Frolovas, ginkluotas automatu ir pistoletu. Pasipiktinęs nepriklausomybe, majoras užgrobė taksi ir ketino vykti į Vilnių „daryti tvarkos“;
Kariškiai gaudė jaunuolius, pabėgusius iš Sovietų armijos. Kovo 27 d. Naujosios Vilnios ligoninės patalpose desantininkų buvo žiauriai sumušti milicijos pareigūnai, saugoję pabėgusiuosius iš Sovietų kariuomenės. 12 jaunuolių buvo pagrobta;
Iškilo Lietuvos vidaus reikalų ministerijos susiskaldymo ir alternatyvios ministerijos įkūrimo grėsmė. Pagal TSRS vidaus reikalų ministerijos planą į Lietuvą buvo numatyta atsiųsti apie 15 tūkst. Vidaus kariuomenės kariškių, o Minske suformuotą naują vidaus reikalų ministeriją permesti į Vilnių. Priminsiu, jog Lietuvoje buvo įsteigta proimperinė Petrausko vadovaujama prokuratūra.
 
Spręsdama šiuos itin pavojingus klausimus, Vidaus reikalų ministerija buvo priversta laviruoti, vis gesinti įsiliepsnojančią ugnį, kuri bet kada galėjo išplisti į didžiulį gaisrą. Milicijos darbuotojų ištvermė padėjo išlaikyti viešąją tvarką ir rimtį. Žmonės tai matė ir labai vertino.
 
Kol neturėjo savo, policija dėvėjo sovietinės milicijos uniformą. 1990 metų rudenį ant uniformų pakeitėme simboliką: vietoj TSRS herbo, vadinamo „kopūstu“, atsirado Lietuvos valstybės herbas Vytis.
 
Miliciją reorganizuojant į policiją vienas iš pirmųjų žingsnių buvo naujų norminių dokumentų parengimas, pirmiausia – Policijos įstatymo.
 
Lietuvos policijos įstatymas buvo priimamas sunkiai. Net keturis kartus projektas buvo pristatomas, tačiau svarstymas vis atidedamas. Eilinio pristatymo metu Aukščiausiosios Tarybos Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas Z. Vaišvila Parlamentui pristatė Savivaldybių policijos įstatymo projektą. Tikslas: sukurti naują teisėsaugos instituciją – policiją, kuri būtų alternatyva Vidaus reikalų ministerijos žinioje esančiai milicijai.
 
Kai kurie deputatai be užuolankų pareiškė, kad savivaldybių policija būtų pavaldi Aukščiausiajai Tarybai, o milicija – Vidaus reikalų ministerijai. „Tarybos daugumai reikalingi ginkluoti žmonės, kurie būtų nepavaldūs vidaus reikalų ministerijai“, – nuskambėjo iš tribūnos.
 
VRM pozicija buvo kategoriška: Lietuvoje turi būti vieninga vidaus reikalų sistema.
Tiesa, vėliau ir pats idėjos–projekto autorius pripažino, jog „įgyvendinus jį gali prasidėti šaudymas vienų į kitus“.
 
Po daugkartinių svarstymų plenariniuose posėdžiuose, komisijose, darbo grupėse, kartais naudojant neliteratūrinę leksiką, pereinančią į užgauliojimus, 1990 metų gruodžio 11 dieną buvo priimtas Lietuvos policijos įstatymas.
 
1991 metų pradžioje buvo paskirtas generalinis komisaras, parengtas ir patvirtintas policijos veiklos reglamentavimo dokumentas, suformuotas pirmųjų policijos komisarų korpusas.
 
Pradėtą aktyvią milicijos reorganizaciją į policiją šiek tiek sutrikdė 1991-ųjų sausio įvykiai.
 
Sovietų Sąjungos vadovybė tikėjosi, kad Lietuvos ekonominė blokada, alternatyvių teisėsaugos institucijų steigimas, gyventojų pjudymas ar kitos represinės priemonės palauš lietuvių tautos ryžtą ginti nepriklausomybę.
 
To paties tikslo buvo siekiama ir gausiais grasinimais vidaus reikalų ir teritorinių policijos įstaigų vadovams. Atvirų ir betarpiškų grasinimų kariniu tribunolu, suėmimu, šeimos narių internavimu sulaukė ministerijos vadovai; prosovietinė prokuratūra sankcionavo Alytaus vidaus reikalų skyriaus viršininko Vytauto Grigaravičiaus suėmimą.
 
Tačiau tai nedavė rezultatų – sovietų politinė valdžia ir kariškiai liko izoliuoti.
 
Imtis atviros agresijos ir užgrobti valdžią Lietuvoje Sovietų Sąjunga nedrįso.
 
Todėl agresorių planuose į pirmą vietą buvo iškeltas piliečių tarpusavio riaušių sukėlimas Vilniuje ir neva tvarkos atstatymo pretekstu, panaudojant ginkluotąsias pajėgas, Lietuvos nepriklausomybės likvidavimas.
 
Nepavykus 1991 metų sausio 8 d. sukelti vadinamąjį „pilietinį nepasitenkinimą“, šis mėginimas buvo nukeltas į sausio 11 d. Į mitingą „prieš Landsbergį“ prie Aukščiausiosios Tarybos buvo kviečiami ir organizuotai autobusais iš sąjunginio pavaldumo įmonių „jedinstveninkų“ vežami žmonės.
 
Savo ruožtu rinkosi ir nepriklausomybės šalininkai. Sausio 11 d. Nepriklausomybės aikštėje susirinko per 100 tūkst. žmonių. Parlamento prieigose išrikiuoti sovietų daliniai laukė signalo pradėti puolimą.
 
Tačiau šis planas buvo sužlugdytas, ir drįstu teigti, jog vieną iš pagrindinių vaidmenų čia atliko Lietuvos policija. Praėjus dvidešimčiai metų, nesigilindamas į detales, galiu pasakyti, kad daugiatūkstantinei agresyviai miniai suvaldyti buvo pritaikyti tradiciniai policijos metodai: susibūrimo lokalizacija, patikra, organizatorių ir agresyviųjų izoliacija, aiškinamasis darbas minioje.
 
Beje, tų laikų patirtimi policija galėjo pasinaudoti ir 2009-ųjų sausį prie Seimo vykusiam mitingui suvaldyti. Galbūt nebuvo ypatingo reikalo keliems šimtams jaunuolių sutramdyti pasitelkti reguliarią kariuomenę, dabar vadinamą viešojo saugumo daliniais, ir šaudyti tegul ir guminėmis kulkomis.
 
Daug Lietuvos policijos, vidaus reikalų sistemos darbuotojų buvo apdovanoti už nuopelnus ginant Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau dėl politinių konjunktūrinių motyvų per 500 sistemos pareigūnų, nepaisydama jų indėlio, nei to meto, nei dabartinė valdžia neįvertino.
 
Savo pareigą policija atliko garbingai.
 
Proimperinės jėgos, „kaspervizija“, skleidė melagingą informaciją, kad pusė Lietuvos vidaus reikalų pareigūnų perėjo į sovietų pusę.
 
Iš tikrųjų tik grupelė omono (lietuviškai – ypatingos paskirties milicijos dalinio) darbuotojų, pagrobę ginklus, šaudmenis, automobilius, perėjo SSRS ginkluotųjų pajėgų pusėn.
 
Už pareigūno vardo diskreditavimą sausio 12 d. 37 omono darbuotojai buvo pašalinti iš tarnybos.
 
***
 
Po sausio įvykių milicijos reorganizavimo į policiją darbas buvo atnaujintas.
Sausio 30 d. vidaus reikalų organai buvo pervardinti į policijos komisariatus. Svarbių pokyčių įvyko policijos personalo struktūroje. Ženkliai buvo padidintas eilinių policininkų skaičius, sumažinta valdininkų. Praktiškai priartėjome prie tarpukario Lietuvoje vyravusio valdininkų ir eilinių santykio, kuris sudarė: 69 proc. eilinių, 23 proc. valdininkų (likusį skaičių sudarė kanceliarijos darbuotojai ir pan.).
 
Tačiau ši tendencija vėliau nebuvo įtvirtinta. Gana greitai Lietuva tapo ne tik viena iš šalių, turinčių gausiausią policiją, bet ir policijos komisarų šalimi.
 
Kovo pabaigoje buvo paskirti daugelio miestų ir rajonų policijos komisariatų vadovai.
 
***
 
Tačiau kai kuriose vietose milicijos reorganizavimo į policiją procesas vyko gana skausmingai. Tik apie 10 proc. pareigūnų Šalčininkų, Švenčionių, Molėtų, Utenos rajonuose tebuvo pareiškę norą dirbti Lietuvos policijoje.
 
Ypač sudėtinga padėtis buvo Vilniaus miesto VPK. Du trečdaliai kriminalinės policijos pareigūnų buvo kitataučiai. Pokalbiai apie perėjimą tarnauti Lietuvai būdavo sunkūs. Praėjus net penkeriems metams po reorganizacijos, miesto policijos vadovas Leipus spaudoje prisipažino, jog „skausmingas ir nuostolingas buvo 1990 – 1991 metų laikotarpis… Dabar jau atsigauname, tačiau apie 10 proc. darbuotojų trūksta“.
 
***
 
Apsisprendimas tarnauti Lietuvai subrendo ne per dieną ir jis buvo tvirtas. 1991 metų rugsėjo 24 d. vidaus reikalų ministerijos kolegija konstatavo, kad „milicija reorganizuota į policiją“.

 

займы на карту кредит онлайн банк